Šiandien pasitaikė viena iš tų dienų, kai atrodo, kad viskas tiesiog susidėliojo labai gražiai – puikus oras, gera nuotaika ir dar viena proga grįžti į Skautų slėnį.
Šį kartą teko vesti miško edukaciją vaikams, kurios metu jie gali ne tik smagiai praleisti laiką gamtoje, bet ir iš arčiau susipažinti su tuo, ką veikia skautai stovyklose, kaip jie gyvena, gamina maistą, dalijasi darbais ir pasirūpina vieni kitais.
Man ši edukacija labai patinka tuo, kad čia beveik nėra pasyvaus stebėjimo.
Vaikai viską daro patys.
Pradžia – nuo susipažinimo ir vėliavos
Prieš eidami į mišką pirmiausia susirenkame Skautų slėnio stovyklavietėje.
Pakeliame vėliavą, susipažįstame su dienos programa ir trumpai pasikalbame apie tai, kas apskritai yra skautai bei kaip veikia skautiška grupė.
Dažnai prieš pagrindinę programą dar sužaidžiame paprastą, bet labai smagų „laikrodukų“ žaidimą.
Jo esmė – iš anksto susiplanuoti susitikimus su kitais dalyviais skirtingu „laiku“, o tada pagal vedėjo nurodymus susitikti ir trumpai pabendrauti.
Atrodo labai paprasta, bet veikia puikiai.
Ypač su klasėmis, kurios dar tik pradeda mokslo metus ir kuriose ne visi vaikai vieni kitus gerai pažįsta.
Rudenį pas mus nemažai atvyksta penktų ar devintų klasių mokinių, todėl tokie paprasti susipažinimo žaidimai labai padeda pralaužti ledus.
O tada – visi į mišką
Po žaidimų išsidalijame priemones, resursus ir keliaujame į mišką.
Ten jau prasideda tikras darbas.
Vienas ruošia malkas.
Kitas maišo tešlą.
Trečias vynioja obuolius.
Kažkas kuria laužą.
Kažkam reikia pasirūpinti trikoju, ant kurio kabinsime puodą.
Kiti ruošia vietą maisto gaminimui.
Ir labai greitai paaiškėja, kad jeigu kiekvienas darys viską vienas – nieko gero nebus.
Todėl viena svarbiausių šios edukacijos dalių yra komandinis darbas.
Vaikai mokosi pasiskirstyti užduotimis, susitarti, kas ką daro, ir pasirūpinti ne tik savo, bet ir bendru rezultatu.
Skautiška bandelė ir improvizuotas hotdogas
Viena vaikams smagiausių dalių – skautiško maisto gaminimas ant laužo.
Kepame vadinamąją skautišką bandelę.
Tešla apsukama aplink pagaliuką ir lėtai kepama virš žarijų. Kai bandelė jau beveik paruošta, galima pasišildyti dešrelę ir pasidaryti tokį paprastą, bet labai skanų skautišką hotdogą.
Čia ir prasideda kantrybės pamoka.
Jeigu laikysi per arti ugnies – išorė sudegs, o vidus liks žalias.
Jeigu skubėsi – nebus skanu.
Reikia sukti, stebėti, laukti ir pajusti tinkamą momentą.
Ir kai pagaliau pavyksta, džiaugsmo būna daug.
Desertas, primenantis obuolių pyragą
Dar vienas labai mėgstamas dalykas – keptas obuolys.
Obuolį paruošiame su cukrumi ir cinamonu, suvyniojame ir kepame žarijose.
Jeigu viskas padaryta gerai, rezultatas tikrai puikus.
Ne kartą vaikai paragavę sako:
„Čia kaip obuolių pyragas!“
Ir iš tikrųjų – labai panašu.
Paprastas obuolys, truputis cinamono, cukraus ir laužas tampa desertu, kurį vaikai dar ilgai prisimena.
Ne tik maistas – ir tikri įgūdžiai
Maisto gaminimas yra tik viena edukacijos dalis.
Vaikai taip pat mokosi užkurti laužą, pasiruošti tinkamas malkas, naudotis pjūklu, kirviu ir peiliu.
Žinoma, visa tai darome saugiai, prižiūrint ir aiškinant, kaip įrankiais reikia naudotis.
Man svarbu, kad vaikai ne tik pamatytų, bet ir patys pabandytų.
Kaip teisingai laikyti kirvį.
Kaip pjauti.
Kaip pasiruošti prakuras.
Kaip iš mažos ugnies sukurti normalų laužą.
Kaip pasidaryti trikojį puodui.
Tokie paprasti dalykai šiandien daugeliui vaikų jau nėra kasdienybė, todėl jiems tai tampa tikru nuotykiu.
Geriausia dalis – kai visi susėda prie laužo
Po viso pasiruošimo ateina mano mėgstamiausia dalis.
Visi susėda prie laužo.
Kas kepa bandelę, kas obuolį, kas šildosi, kas tiesiog šneka.
Ir tada visa diena truputį sulėtėja.
Nebereikia niekur skubėti.
Laužas spragsi, miške jaučiasi drėgmė ir rudeniška vėsa, o prie ugnies šilta ir jauku.
Būtent tokiose akimirkose ir atsiranda ta tikra stovyklavimo atmosfera.
Programa, kuriai net lietus nebaisus
Dar vienas didelis šios edukacijos privalumas – ji puikiai tinka ir prastesniam orui.
Jeigu lyja, turime pastogę.
Jeigu vėsu – turime laužą.
Jeigu ruduo drėgnas – miško atmosfera tampa tik dar tikresnė.
Todėl ši programa labai tinka būtent rudeninėms dienoms, kai ne visada žinai, kokį orą gausi.
Nors, kaip man šiandien sakė:
„Tomai, tau labai sekasi su oru.“
Ir iš tikrųjų šį kartą taip ir buvo.
Miške jautėsi drėgmė ir vėsuma, tačiau prie laužo buvo tiesiog pasaka, o išėjus į atviresnę vietą pasitiko šilta saulė.
Edukacija, kuri man pačiam labai artima
Visada džiaugiuosi grįždamas į Skautų slėnį.
Ar tai būtų žygis, ar edukacija, ši vieta turi savo atmosferą.
Tačiau būtent ši miško edukacija yra viena tų programų, kurios man pačiam labai artimos.
Joje yra visko:
gamta, laužas, maistas, komanda, praktiniai įgūdžiai, bendravimas ir šiek tiek skautiško gyvenimo.
O svarbiausia – vaikai ne tik išgirsta, kaip kažkas daroma.
Jie patys kapoja, pjauna, maišo, kuria, kepa, dalijasi darbais ir galiausiai kartu susėda prie laužo mėgautis tuo, ką pasidarė savo rankomis.
Ir turbūt dėl to tokios dienos visada lieka atmintyje ilgiau nei paprasta pamoka klasėje.
