Šį savaitgalį Kačerginės miške turėjome kiek kitokį vaikų gimtadienį – nedidelį patyriminį žygį, kuriame pagrindinis dėmesys buvo skirtas ne nueitam atstumui, o praktinėms užduotims, komandiniam darbui ir išgyvenimo gamtoje pagrindams.
Kadangi didžioji dalis vaikų gyvena Kačerginėje ir šį mišką gana gerai pažįsta, nustebinti nauju maršrutu ar nematytu taku būtų buvę sudėtinga. Todėl pasirinkome kitą kryptį – sukurti žygį, kuriame vaikai galėtų kuo daugiau išbandyti patys. Pradėjome nuo navigacijos pagrindų: susipažinome su žemėlapiu, mokėmės jame atrasti savo buvimo vietą, suprasti kryptis ir naudotis kompasu. Aptarėme, kur eisime, kokios užduotys mūsų laukia ir kaip svarbu gamtoje ne tik žinoti kryptį, bet ir gebėti įvertinti aplinką bei priimti sprendimus.
Toliau keliavome į mišką, kur kalbėjome apie pagrindinius išgyvenimo elementus – vandenį, pastogę, ugnį, maistą, orientavimąsi ir pagalbą kitam žmogui. Viena pirmųjų užduočių buvo tento įtempimas. Iš pradžių pabandėme su mažesniu tentu suprasti pagrindinius principus, o vėliau visa grupė kartu statė didesnę pastogę. Čia jau reikėjo susitarti, pasiskirstyti darbus, pasirinkti tinkamas vietas virvėms ir padaryti taip, kad tentas būtų praktiškas, o ne tik gražiai kabėtų tarp medžių.
Po tentu perėjome prie ugnies kūrimo. Kalbėjome apie saugią laužavietę, tinkamą vietą, prakurų paruošimą ir tai, kaip iš mažos kibirkšties išgauti stabilią liepsną. Vaikai grupelėmis bandė naudotis skeltuvais ir praktiškai pamatė, kad ugnis ne visada užsikuria iš pirmo karto. Čia labai greitai prireikia ir kantrybės, ir gero pasiruošimo. Baigę užduotį susitvarkėme vietą, surinkome naudotas medžiagas ir šiukšles, nes viena svarbiausių buvimo gamtoje taisyklių – palikti vietą tvarkingą.
Toliau nusistatėme kryptį ir pajudėjome kito taško link, tačiau pakeliui mūsų laukė suvaidinta nelaimės situacija – jubiliatui „suskaudo koja“ ir jis nebegalėjo toliau eiti. Vaikams teko greitai spręsti, kaip padėti draugui, todėl iš turimų priemonių gaminome improvizuotus neštuvus. Juos paruošus laukė paskutinė komandinė užduotis – maždaug 300–400 metrų parnešti jubiliatą iki starto vietos. Atstumas nedidelis, tačiau nešant žmogų jis greitai pasijunta, todėl reikėjo keistis, padėti vieni kitiems ir veikti kaip viena komanda.
Visas gimtadienio žygis truko apie dvi su puse valandos. Nors kilometrų daug nenuėjome, veiklos vaikams tikrai netrūko – jie susipažino su kompasu ir žemėlapiu, statė pastogę, mokėsi įkurti ugnį, dirbo grupėse ir išbandė, kaip būtų galima padėti draugui, jeigu jis gamtoje nebegalėtų judėti pats.
Grįžus į starto vietą edukacinė dalis baigėsi, o tada jau laukė tikras gimtadienis – tortas, saldumynai, picos ir šventė su draugais.
Man tokie gimtadieniai patinka tuo, kad vaikai gauna ne tik pramogą, bet ir bendrą patirtį. Jie ne tik praleidžia laiką gamtoje, bet ir mokosi bendradarbiauti, spręsti problemas bei išbandyti dalykus, kurių įprastame gimtadienyje dažniausiai nebūna.
Kartais geram nuotykiui visai nereikia ilgo maršruto. Užtenka miško, geros kompanijos ir kelių užduočių, kurios paprastą pasivaikščiojimą paverčia tikra patirtimi.
