Šeštadienį vyko tradicinis Kauno krašto skautų sezono uždarymas. Kiekvienais metais turime du tokius svarbesnius momentus – pavasarį sezono atidarymą, o rudenį uždarymą. Tai tarsi simbolinės mūsų aktyvesnio stovyklavimo ir veiklų gamtoje ribos, kai visas kraštas turi progą susiburti, pabūti kartu ir užbaigti dar vieną skautišką sezoną.
Tokie renginiai man visada yra labai smagūs tuo, kad tai nėra tik programa vaikams ar dar vienas savaitgalio renginys. Tai proga susitikti visam kraštui. Vaikai tuo metu dalyvauja veiklose, laksto po mišką, atlieka įvairias užduotis, bendrauja tarpusavyje, o vadovai pagaliau turi progą sustoti ir daugiau laiko skirti vieni kitiems.
Šį savaitgalį labai pasisekė su oru. Buvo šilta, sausa ir tikrai malonu būti lauke, todėl vaikai galėjo be didelių apribojimų leisti laiką miške, o mes, vadovai, turėjome progą ramiai pabendrauti. Ir turbūt būtent ši dalis man tampa vis svarbesnė. Kuo daugiau veiklų, užsiėmimų, žygių ir kasdienių darbų, tuo rečiau atsiranda laiko tiesiog susėsti su kitais vadovais ir pasikalbėti, kaip sekasi, kuo gyvena jų vienetai, kokios kyla problemos, kas pavyko, kokių idėjų atsirado.
Todėl sezono uždarymas yra ne tik vaikų renginys, bet ir labai svarbus susitikimas mums patiems. Kartais atrodo, kad visi daugmaž žinome, kas vyksta aplink, tačiau realybėje vieni kitus pamatome vos keletą kartų per metus. Tokios progos leidžia neužmiršti vieni kitų ir primena, kad už atskirų draugovių, vienetų bei veiklų yra vienas bendras kraštas.
Labai džiugina ir tai, kad kasmet atsiranda skautų bei vadovų, kurie prisiima atsakomybę suorganizuoti tokį renginį. Kas pats yra vedęs savaitinius užsiėmimus, organizavęs žygius, stovyklas ar sezono uždarymus, tas puikiai žino, kiek darbo lieka nematomoje pusėje. Reikia sudėlioti programą, pasirūpinti vieta, priemonėmis, veiklomis, žmonėmis ir šimtais smulkmenų, kurios pačios savaime neatsiranda.
Esu ne kartą pats organizavęs sezono uždarymą, prisidėjęs prie stovyklų ir kitų renginių, todėl šį kartą buvo ypač gera tiesiog atvažiuoti ir žinoti, kad viskas jau paruošta. Jei kažkur prireiks pagalbos – paklaus, padėsi, bet viso renginio nereikia nešti ant savo pečių. Vadovui tai irgi yra mažas poilsis.
Kol vaikai dalyvavo programoje, daugiau laiko skyriau bendravimui su kitais vadovais, todėl ir nuotraukų šį kartą nėra tiek daug. Tačiau man atrodo, kad kartais tai ir yra geriausias ženklas – kai mažiau žiūri į telefoną ir daugiau dalyvauji pačiame susitikime.
Tokie savaitgaliai primena, kad skautavimas nėra vien užsiėmimai, stovyklos ar žygiai. Labai didelė jo dalis yra žmonės, kuriuos sutinki, su kuriais daliniesi patirtimi ir kuriuos po metų kitų vis dar gera pamatyti.
Tad dalinuosi keliomis šio gražaus šeštadienio akimirkomis ir džiaugiuosi, kad Kauno krašte turime tokią tradiciją – bent keletą kartų per metus sustoti, susitikti ir tiesiog pabūti kartu.
