Velniabliūdžio pelkė ir pažintinis takas: mistinė Nemuno kilpų oazė

Jei ieškote unikalios, dar masinio turizmo neatrastos vietos Vidurio Lietuvoje, Velniabliūdžio pelkė ir joje vingiuojantis pažintinis gamtos takas yra būtent tai, ką privalote aplankyti. Pasislėpusi Žvėrinčiaus miško tankmėje, Prienų ir Birštono sankirtoje, ši vietovė stebina ne tik savo mistiška atmosfera, bet ir neįkainojama istorine bei ekologine verte. [1, 2]

Didžioji dalis Nemuno kilpų regioninio parko teritorijos pasižymi kalvotu reljefu ir upių slėniais, todėl Velniabliūdis yra išskirtinis – tai vienintelė aukštapelkė visoje Prienų kilpoje. [2, 3]

Geografiškai ši pelkė primena didžiulį dubenį, apsuptą miško. Jame nėra upelių ar požeminių šaltinių – visas vanduo čia susikaupia tik iškritus krituliams (lyjant ar tirpstant sniegui). Per tūkstančius metų šioje uždaroje ekosistemoje susiformavo storas durpių sluoksnis, kurį dengia gyvas minkštų samanų kilimas. [3]

Velniabliūdžio pelkė suvaidino lemiamą vaidmenį Lietuvos balneologijos (gydymo purvu ir mineraliniu vandeniu) istorijoje. [4]

• 1927 metai: Birštone iškilo pirmosios šalyje modernios purvo gydyklos, pažymėtos Raudonojo Kryžiaus emblema.
• Gydomasis purvas: Reikalingos durpės gydomosioms procedūroms ir purvo vonioms buvo kasamos būtent Velniabliūdžio durpyne.
• Logistika: Iškastos durpės į sanatorijas specialiais vežimais arkliais būtų gabenamos tiesiai iš pelkės. [3, 4, 5]

Šiandien pramoninė durpių gavyba čia jau seniai sustabdyta. Žmogaus palikti randai pamažu nyksta, o pelkėje vyksta sėkmingas natūralus ekosistemos atsikūrimo (renatūralizacijos) procesas. [3]

Dėl rūgštaus vandens ir maistinių medžiagų stygiaus Velniabliūdyje išgyvena tik patys ištvermingiausi ir labiausiai prisitaikę organizmai. Eidami taku galite pamatyti: [3]

• Kiminus: Šios samanos neturi šaknų. Viršutinė dalis nuolat auga, o apatinė miršta ir virsta durpėmis. [3]
• Mėsėdžius augalus: Atidžiau įsižiūrėję į samanų paklotę, pastebėsite saulašares – smulkius vabzdžiaėdžius augalus. [3, 5]
• Pelkių augmeniją: Čia gausiai veši kupstiniai švyliai (pavasarį pasipuošiantys baltais pūkais), pelkiniai gailiai, siauralapės balžuvos ir laukinės spanguolės. [3]
• Gyvūniją: Pelkė yra saugus prieglobstis gyvavedžiams driežams bei paprastosioms angims. Virš pelkės galima išgirsti giedant retesnius paukščius, pavyzdžiui, geltonąsias kieles. [3]

Norintiems saugiai ir nesušlapus kojų pamatyti šį gamtos stebuklą, yra įrengtas Velniabliūdžio pažintinis takas. [1, 6]

• Ilgis: apie 600 metrų (pirmyn ir atgal susidaro šiek tiek daugiau nei 1 km). [6, 7]
• Tako danga: Įrengtas tvirtas ir praktiškas medinių lentų takas, vedantis per drėgniausias pelkės vietas, o likusi dalis vingiuoja natūraliu miško takeliu tarp medžių šaknų. [6, 8]
• Ypatumas: Vietiniai keliautojai juokauja, kad tai „takas su pabaiga, bet be aiškios pradžios“. Kadangi trasa prasideda miesto pakraštyje už pastatų, surasti įėjimą be navigacijos gali būti šioks toks iššūkis. [6, 9]

Pažintinis takas driekiasi Prienų mieste (faktiškai ties Birštono savivaldybės riba). Patogiausia startuoti nuo Prienų pirminės sveikatos priežiūros centro (ligoninės) pastato, esančio Pušyno gatvėje. Takelis prasideda iškart už pastato, veda palei tvorą, kerta nedidelį tiltelį ir nuveda tiesiai į pelkę. Kitas tako galas išveda ties Prienų kapinėmis. [6, 10]

Liaudies etimologija pasakoja, kad „bliūdu“ senovėje lietuviai vadindavo gilų dubenį ar įdubą žemėje. Kadangi pelkė buvo tamsi, klampi ir sunkiai prieinama, vietiniai gyventojai tikėjo, kad joje naktimis klydinėja ir išdaigas krečia velniai. Taip vieta gavo Velniabliūdžio – „velnio dubens“ – vardą.

1. Geriausias laikas lankytis: Pavasarį (kai žydi švyliai) arba ankstyvą rudenį (kai sunpsta spanguolės ir pelkė nusidažo raudonais atspalviais).
2. Avalynė: Nors takas medinis, miško atkarpose po lietaus gali būti drėgna, tad rekomenduojama patogi žygio avalynė. [6]
3. Ekologija: Vietovė yra saugoma regioninio parko dalis, todėl lankytojai raginami elgtis atsakingai, nešiukšlinti ir nelipti nuo medinio tako, kad nebūtų pažeistas jautrus samanų kilimas. [