Šį sekmadienį į dar vieną nuotykį leidomės kartu su Erudito licėjaus penktokais ir jų tėvais. Šį kartą mūsų laukė Dūkštos pažintinis takas – vieta, kuri maloniai nustebino ir mane patį.
Nors šiose apylinkėse esu buvęs ne kartą, pačiu Dūkštos pažintiniu taku iki šiol neteko keliauti. Todėl ši diena tapo puikia proga ne tik pravesti žygį, bet ir pačiam atrasti naują vietą, pasigrožėti gamta ir dar kartą įsitikinti, kiek daug įdomių maršrutų galima rasti visai netoli mūsų.
Pagrindinė šio žygio tema buvo navigacija – žemėlapis, kompasas, kryptis ir azimutas.
Tačiau, kaip dažniausiai nutinka mūsų žygiuose, vien teorija čia tikrai neapsiribojome.
Pirmiausia – suprasti, kur esi
Žygį pradėjome nuo pažinties su žemėlapiu.
Kalbėjomės apie tai, kokią informaciją jame galime rasti, kaip suprasti savo buvimo vietą, kaip orientuoti žemėlapį pagal aplinką ir kaip nusistatyti kryptį, kuria turėsime judėti.
Vienas svarbiausių praktinių dalykų – azimutas.
Vaikai galėjo patys pabandyti nusistatyti kompasą, suprasti, kuria kryptimi reikia eiti, ir palyginti kompaso parodymus su tuo, ką matome realioje aplinkoje.
Pradinė mintis buvo vienoje maršruto dalyje palikti taką ir eiti tiesiai per mišką pagal azimutą. Tačiau žygyje planas visada turi prisitaikyti prie realių sąlygų.
Pastarosiomis dienomis buvo nemažai lietaus, miške buvo šlapia, vietomis susikaupę daug vandens. Įvertinę laiką, grupės nuotaiką ir sąlygas nusprendėme maršrutą šiek tiek pakeisti.
Ir tai taip pat yra labai svarbi navigacijos bei buvimo gamtoje pamoka – žemėlapis ir kompasas padeda planuoti, tačiau sprendimus visuomet priimame vertindami realią situaciją.
Kalniukai, laiptai ir pirmosios užduotys
Pats Dūkštos pažintinis takas neleido nuobodžiauti.
Čia netrūksta pakilimų, nusileidimų, laiptų ir gražių vietų, todėl net ir einant įprastu taku kūnas gauna pakankamai darbo.
Žygio metu turėjome ir vieną svarbesnių komandinių užduočių – improvizuotų neštuvų gamybą.
Prieš pradedant kalbėjome, kodėl apskritai verta mokėti tokius dalykus.
Miške, pažintiniame take ar atokesnėje vietoje pagalba ne visada gali atvykti per kelias minutes. Net ir iškviestai greitajai medicinos pagalbai pirmiausia reikia pasiekti vietovę, o tuomet medikams dar tenka ateiti iki konkrečios vietos taku ar per mišką.
Jeigu žmogus dėl traumos nebegalėtų judėti, gebėjimas saugiai jį pernešti bent dalį kelio gali tapti labai svarbus.
Todėl kalbėjome ne tik apie tai, kaip pasidaryti neštuvus, bet ir kodėl tokias situacijas verta bent kartą išbandyti praktiškai.
Vaikai sau, tėvai sau
Šioje užduotyje turėjome dvi komandas – vaikus ir tėvus.
Ir čia atsirado viena labai svarbi taisyklė:
vaikai dirba patys.
Suaugusiesiems kartais labai sunku nesikišti. Norisi pasakyti, parodyti, pataisyti, paaiškinti, kaip būtų greičiau ar geriau.
Tačiau jeigu norime, kad vaikai mokytųsi priimti sprendimus, turime jiems leisti ir suklysti.
Iš pradžių vaikų komanda neštuvus pasidarė labai greitai. Tada patys pastebėjo, kad kažkas ne visai gerai, ir nusprendė perdaryti.
Svarbiausia, kad jie tai padarė patys ir komandiškai.
Ne todėl, kad suaugęs pasakė, ką taisyti, o todėl, kad patys įvertino rezultatą ir priėmė sprendimą.
Man tai yra viena vertingiausių tokių žygių dalių.
O kas neš, kai pavargs pirmieji?
Vėliau išbandėme neštuvus praktiškai.
Vaikams daug aiškinti nereikėjo – visi iš karto puolė padėti, keitėsi ir įsitraukė.
Suaugusiųjų grupėje buvo kiek kitaip.
Keturi žmonės nešė, dalis stebėjo iš šalies. Kai nešantieji pavargo, sustojome ir paklausiau:
„O kas dabar?“
Jeigu žmogus, kurį nešame, negali atsistoti ir nueiti pats, jo juk negalime tiesiog palikti todėl, kad mums pavargo nugara ar rankos.
Tai tapo labai paprasta, bet gera pamoka apie komandą.
Kartais gyvenime lygiai taip pat – vieni pradeda daryti, padėti, spręsti problemą, o kiti stovi šalia ir stebi.
Prisiminiau ir vieną realią situaciją, kai degant bičiulės namui dalis žmonių bėgo padėti išnešti daiktus, o dalis tiesiog stovėjo ir komentavo.
Todėl vaikams ir suaugusiesiems priminiau:
jeigu gali padėti – kartais reikia ne žiūrėti, o tiesiog pridėti ranką.
Azimutas nuo piliakalnio
Tęsdami žygį pasiekėme piliakalnį.
Tai tapo dar viena puikia vieta navigacijos praktikai.
Pakilus aukščiau lengviau suprasti aplinką, įvertinti, kur esi ir kuria kryptimi reikės judėti toliau.
Dar kartą išsitraukėme kompasus, nusistatėme azimutą ir išsiaiškinome norimą kryptį.
Pagal pradinį planą nuo čia turėjome leistis tiesiai per mišką.
Tačiau dėl šlapių sąlygų pasirinkome praktiškesnį variantą – praėjome per pievą, išėjome į keliuką ir patraukėme link mūsų pietų vietos.
Vaikams net ir toks nedidelis nukrypimas nuo tako tapo nuotykiu.
Laužas ir pietūs – gaminame kartu
Pietų vieta šiame maršrute buvo beveik pačioje žygio pabaigoje.
Iš pradžių svarstėme visą maistą neštis kartu, tačiau nusprendėme, kad daug prasmingiau tą energiją skirti pačiam žygiui, bendravimui ir užduotims.
Pietums pasirinkome paprastą, greitai pagaminamą maistą ant laužo.
Tačiau prieš valgant pirmiausia reikėjo pasirūpinti ugnimi.
Vaikai mokėsi pasiruošti laužavietę, susirasti tinkamas smulkias šakeles, naudotis skeltuvu ir suprasti, kaip iš mažos kibirkšties palaipsniui išauginti ugnį.
Vėliau visi kartu gaminome pietus visai grupei.
Man tokios akimirkos ypač patinka.
Vaikai ne tik laukia, kol kažkas jiems paruoš maistą – jie patys prisideda prie viso proceso.
O kai pietūs jau buvo suvalgyti, atėjo metas desertui.
Zefyrai prie laužo, žinoma, sulaukė turbūt didžiausio dienos entuziazmo.
Vaikams energijos netrūko tiek, kad kai kurie su zefyrais dar spėjo lakstyti ir į piliakalnį.
Žygis, kuriame svarbūs ne kilometrai
Ši diena dar kartą priminė, kad geras žygis nebūtinai turi būti ilgas.
Svarbiau, ką tame kelyje patiriame.
Šį kartą vaikai ir tėvai mokėsi naudotis žemėlapiu ir kompasu, nustatyti azimutą, priimti sprendimus, dirbti komandoje, pasigaminti improvizuotus neštuvus, užkurti laužą ir kartu pasiruošti pietus.
Bet kartu buvo ir dar viena, mažiau matoma žygio dalis.
Mokėjimas leisti vaikui pačiam priimti sprendimą.
Gebėjimas paprašyti pagalbos, kai pavargsti.
Supratimas, kad stovėti šalia ir žiūrėti nėra tas pats, kas būti komandos dalimi.
Ir paprastas priminimas, kad geriausiai išmokstame tada, kai galime patys pabandyti.
Labai džiaugiuosi šiuo žygiu kartu su Erudito licėjaus penktokais ir jų tėvais.
Puikus oras, graži vieta, daug judėjimo, juoko, iššūkių ir praktinių patirčių.
O Dūkštos pažintinis takas tikrai pateko į sąrašą vietų, į kurias norėsis dar sugrįžti.
